IV. IŠVADOS

Iš viso to, kas pasakyta apie Paskutinį patepimą, plaukia, kad:

a) tiek ligonis, tiek jo globėjai privalo šį sakramentą vertinti ir branginti;

Neprotinga žiūrėti į Paskutinį patepimą kaip į ligonio pasmerkimą mirti. Tai ne mirties skelbėjas ar nešėjas, bet gausių Dievo malonių sakramentas. Jis skirtas remti ir stiprinti žmogų jo sunkiausioje valandoje ir pavojingiausioje kovoje su išganymo priešais.

b) ligonio globėjai turi rūpintis, kad jis būtų tinkamai parengtas mirštančiųjų sakramentams ir kad jie būtų jam suteikti laiku, kol jis dar tebeturi sąmonę.

Kaip ligonio aprūpinimas mirštančiųjų sakramentais yra gražus artimo meilės patarnavimas, taip didelė ir nedovanotina skriauda jam būtų padaryta, jei dėl globėjų apsileidimo ar nerūpestingumo jis numirtų be šių sakramentų.

„Mano broliai, jei kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį atverstų, težino, kad sugrąžindamas nusidėjėlį iš klystkelio, išgelbės jo sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių.“ (Jok 5, 19–20)