IV. IŠVADOS

Iš to, kas pasakyta apie sakramentus, išplaukia šios išvados:

a) juos reikia vertinti ir gerbti;

Juk sakramentus mums paliko pats Jėzus. Jie turi mums teikti ir palaikyti antprigimtinį sielos gyvenimą nuo lopšio iki karsto. Žodžiu, sakramentai yra iš Dievo ir mus veda į Dievą. Todėl nevertinti jų būtų ne tik neprotinga, bet tiesiog nusikalstama.

b) jais reikia naudotis tik vertai;

Todėl reikia padaryti ne tik tai, be ko sakramentai negali įvykti, bet taip pat ir tai, be ko jie negali duoti vaisių. Su šventais dalykais privalu šventai ir elgtis. Ne veltui Bažnyčia savo įstatymuose pabrėžia: „Kadangi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsteigtieji Naujojo Įstatymo sakramentai yra svarbiausios priemonės mums pašvęsti ir išganyti, todėl reikia stengtis su didžiausiu atsidėjimu ir pagarba juos deramai bei tinkamai teikti ir priimti.“[7]

c) reikia bijoti juos priimti nevertai.

Nevertai priimti sakramentai ne tik neduoda vaisių, bet, priešingai, ruošia jų priėmėjui neabejotiną pražūtį. Visai pagrįstai šv. Paulius įspėja Eucharistijos priėmėjus, sakydamas: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.“ (1 Kor 11, 27–29)

„Jei tu pažintum Dievo dovaną!“ (Jn 4, 10) „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms.“ (Mt 7, 6)

[7] Codex iuris canonici (1917), c. 731 § 1.