IV. PAVEIKSLŲ GARBINIMAS

Ko moko Katalikų Bažnyčia

1. Katalikų Bažnyčia aiškiai moko, kad yra gera ir išganinga garbinti šventųjų paveikslus bei statulas.

Tikėjimo išpažinime, kurį sudarė visuotinis Tridento Susirinkimas, yra pasakyta: „Tvirtai tikiu, kad Kristaus, Dievo Motinos Mergelės ir kitų drauge su Kristumi viešpataujančių šventųjų paveikslai yra turėtini bei palaikytini ir jiems yra teiktina prideranti pagarba bei garbė.“[23] Bažnyčios įstatymų rinkinyje sakoma: „Šventosioms relikvijoms ir paveikslams turi būti teikiama asmenis, kurių yra relikvijos ir paveikslai, atitinkanti pagarba ir garbė.“[24]

Paveikslų garbinimo esmė

2. Tačiau paveikslus reikia visai kitaip garbinti negu Dievą ir šventuosius. Dievą mes turime garbinti dėl Jo begalinio tobulumo, kurį Jis turi savyje ir pats iš savęs; šventuosius – dėl antprigimtinių dovanų, kurias jie turi savyje iš Dievo; o paveikslus – ne dėl to, kad jie savaime turėtų kokių malonių ar galių, bet tik dėl to, kad jie atvaizduoja tuos, kuriuos mes gerbiame ir garbiname. Taigi paveikslams teikiama pagarba ir garbė tenka tiems asmenims, kuriuos jie vaizduoja.

Juk taip, o ne kitaip yra, jeigu kas, pavyzdžiui, gerbia savo tėvo, motinos ar kitų artimųjų atvaizdus. Pagarbą, be abejo, jis reiškia anaiptol ne tiems popieriaus lapeliams, kuriuose yra atvaizdai, bet tik tiems asmenims, kurie tuose popieriaus lapeliuose atvaizduoti.

Stebuklingų paveikslų lankymas

3. Iš to yra aišku, kodėl mes lankome stebuklingus paveikslus. Prie jų vykstame anaiptol ne tam, kad tikėtumės iš tų paveikslų ką nors gauti, bet tik tam, kad pagarbintume asmenis, kurie juose vaizduojami, ir tų asmenų užtarimu išsiprašytume iš Dievo malonių, nes žinome, kad ten Dievas yra ne kartą ypatingu būdu išklausęs maldų.

Garbinti paveikslus yra geras dalykas

4. Kad paveikslus garbinti yra geras dalykas, mums rodo:

a) tai, kad Dievas buvo paliepęs Mozei padirbinti po kerubino atvaizdą abiejuose sandoros skrynios šonuose (Iš 25, 18) ir pakabinti tyruose varinį žalčio atvaizdą, kad, žvelgdami į jį, žalčių įgelti izraelitai apsisaugotų nuo mirties (Sk 21, 9);

Tiesa, Dievas buvo griežtai uždraudęs savo tautai dirbinti paveikslus ir statulas. Bet, kaip aiškiai pasakyta Šv. Rašte, tik tam, kad ji jų, lyg kokių dievų, negarbintų. (Iš 20, 4; Kun 26, 1) Mat tais laikais aplinkinėse tautose buvo labai paplitusi stabmeldystė ir izraelitams grėsė didelis pavojus ja užsikrėsti. Todėl Dievas, norėdamas juos nuo to apsaugoti, ir paskelbė tokį griežtą draudimą.

b) nuolatinis Katalikų Bažnyčios elgesys ir mokslas;

Nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų šiame pasaulyje Katalikų Bažnyčia teikia garbę šventųjų paveikslams ir statuloms. Jais gausiai išpuoštos jau katakombos. Jų garbinimas suaktyvėjo Bažnyčiai atgavus laisvę. Bet netrukus kilo smarkus ir žiaurus jų persekiojimas bei naikinimas. Kaip ir į daugelį kitų religinių sričių, taip ir į šią ėmė kištis klaidomis užsikrėtę bei valdžios ištroškę Konstantinopolio imperatoriai ir savaip tvarkyti šį jiems visiškai nepriklausantį dalyką. 787 m. Nikėjos visuotiniame Susirinkime Bažnyčia griežtai pasmerkė klaidingą jų požiūrį į paveikslus ir elgesį su jais. Kai XVI šimtmetyje Liuteris bei kiti klaidų prasimanytojai vėl ėmė pulti paveikslus, visuotinis Tridento Susirinkimas taip pat kuo griežčiausiai juos pasmerkė ir į Tikėjimo išpažinimą įdėjo žodžius: „Tvirtai tikiu, kad Kristaus, Dievo Motinos Mergelės ir kitų drauge su Kristumi viešpataujančių šventųjų paveikslai yra turėtini ir jiems yra teiktina priderama pagarba ir garbė.“

c) sveikas mūsų protas.

Juk jeigu vaikai gerbia savo tėvų atvaizdus, o valdiniai – valdovų, tai argi būtų tinkama ir protinga, jei mes nereikštume pagarbos ir garbės savo Viešpaties bei Jo draugų paveikslams?

Naudinga turėti šventų paveikslų

5. Šv. paveikslai mums prieš akis ryškiai iškelia įvairias mūsų atpirkimo paslaptis ir visokių dorybių pavyzdžius. Jie mums primena, kad vengtume blogio, o darytume gera. Todėl yra naudinga ir išganinga jų turėti.

Ne veltui jų gausu mūsų bažnyčiose, ne veltui jų netrūksta tikrų katalikų namuose. Tačiau anaiptol ne sienoms puošti jie pakabinti bažnyčiose, ne papuošalu reikia juos laikyti ir savo namuose.

Kas pasakyta apie paveikslus, tas tinka ir statuloms, nes jų paskirtis tokia pat kaip ir paveikslų. Tik ta proga dera pridurti, kad nuo Katalikų Bažnyčios atskilę stačiatikiai, nors gerbia ir garbina paveikslus, bet statulų pripažinti nenori. Čia reiškiasi liūdnos paveikslų persekiojimo ir naikinimo pasekmės. Katalikų Bažnyčiai griežtai pasmerkus paveikslų persekiojimą ir persekiotojus, jų garbinimas Konstantinopolio valdovų valdomose šalyse buvo grąžintas tuojau, o statulų – ne taip greitai. Tos šalys, atsiskirdamos nuo Katalikų Bažnyčios, taip ir pasiliko su ta skriauda, kurią joms padarė nedori jų valdovai.

[23] Symbolum Tridentinum.

[24] Codex Iuris Canonici (1917), c. 1255 § 2.