IV. YPATINGIEJI ATLAIDAI
Skyriaus turinys
1. Bažnyčia dažnai teikia ypatingus atlaidus. Tokie yra privilegijuoto altoriaus, jubiliejiniai ir mirties valandą teikiami atlaidai.
Kadangi šiems atlaidams gauti nustatomos kiek kitokios sąlygos, pravartu apie juos pakalbėti atskirai.
Privilegijuoto altoriaus atlaidai
2. Privilegijuotu vadinamas altorius, prie kurio kunigas, laikąs šv. Mišias, turi teisę skirti visuotinius atlaidus už mirusįjį, už kurį laikomos Mišios.
Vadinasi, šiems atlaidams gauti keliama viena sąlyga: atlaikyti prie tam tikro altoriaus Mišias. O kitiems atlaidams gauti, kaip jau minėta, paprastai reikia įvykdyti keletą kitų sąlygų. Taigi privilegijuoto altoriaus atlaidų gavimas yra ir lengvesnis, ir tikresnis.
Suprantama, kunigas, laikydamas prie privilegijuoto altoriaus Mišias, skiria vienam ar kitam iš mirusiųjų visuotinius atlaidus, bet ar tas asmuo jais pasinaudoja, priklauso nuo Dievo nustatymo. Kaip kiekvienus kitus atlaidus, taip ir šiuos Dievas kartais gali rasti naudinga panaudoti ne tam asmeniui, kuriam jie skiriami, bet kitam. Vadinasi, Bažnyčia maldauja, bet galutinis sprendimas priklauso Dievui.
Visuotinių atlaidų privilegiją altoriui Bažnyčia teikia specialiu aktu.
Vyskupas turi teisę kiekvienoje parapijos bažnyčioje vieną altorių padaryti privilegijuotu. Toks altorius paprastai būna didysis. Neretai kunigai išsirūpina asmeninę privilegijuoto altoriaus malonę. Tuomet kiekvienas altorius, prie kurio jie laiko šv. Mišias, yra privilegijuotas. Vėlinių dieną visi altoriai, nežiūrint kur jie būtų, yra privilegijuoti. Privilegijuoti taip pat yra visi altoriai tų bažnyčių, kuriose vyksta 40 valandų Švč. Sakramento garbinimas, kol šios pamaldos tęsiasi.
Jubiliejiniai atlaidai
3. Jubiliejiniais vadinami tie atlaidai, kuriuos Šv. Tėvas teikia iškilmingai paminėti svarbesniems Bažnyčios įvykiams.
Pavyzdžiui, jubiliejiniai atlaidai teikiami kas 25 metus. Tie metai vadinami šventaisiais. Todėl ir 1950 metai paskelbti jubiliejiniais, t. y. šventaisiais. Jubiliejiniai atlaidai dažnai teikiami ir kitiems svarbesniems įvykiams paminėti. Pavyzdžiui, 1933 metai buvo paskelbti jubiliejiniais paminėti 19 šimtmečių nuo Atpirkimo.
Šventieji metai paprastai pirmiausia minimi tik Romoje, o kitais metais jų iškilmės vyksta visame krikščioniškame pasaulyje. Vadinasi, šventųjų arba jubiliejinių metų atlaidus gali gauti tikintieji tiek Romoje, tiek kitur. Sąlygos jiems gauti yra šios: išpažintis, Komunija, bažnyčios aplankymas ir maldos Šv. Tėvo intencija. Romoje dažniausiai įsakoma aplankyti didžiąsias bazilikas, kaip antai Šv. Petro, Šv. Jono Laterane, Šv. Pauliaus ir Švč. M. Marijos. Kitur lankytinas bažnyčias nurodo vyskupas.
Mirties valandos atlaidai
4. Bažnyčia, kaip rūpestinga motina, teikia savo nariams visuotinius atlaidus mirties valandą.
Ji tai daro įvairiais būdais. Pirmiausia ji prideda visuotinius atlaidus prie tam tikrų daiktų, sakysime, kryželių, rožančių, medalikėlių ir pan. Tikintieji, turį šiuos daiktus mirties valandą prie savęs, gauna visuotinius atlaidus. Suprantama, jie privalo turėti pašvenčiamąją malonę, intenciją gauti atlaidus ir būti laisvi nuo bet kokių nuodėmių.
Antra, Bažnyčia teikia visuotinius atlaidus mirties valandą visiems bažnytinių brolijų nariams, sakysime, Rožančiaus, Škaplierių ir kitų. Tačiau ir šie privalo įvykdyti bendrąsias sąlygas atlaidams gauti, būtent turėti intenciją, pašvenčiamąją malonę ir būti laisvi nuo bet kokių, nors ir mažiausių, nuodėmių.
Galop Bažnyčia visuotinius atlaidus teikia mirštantiems ligoniams, mirties valandą juos palaimindama. Tai ji daro dvejopai: teikdama Šv. Tėvo palaiminimą ir generalinį išrišimą. Šį palaiminimą ir išrišimą duoda kunigas kiekvienam ligoniui tuojau po mirštantiesiems teikiamų sakramentų, t. y. po viatiko ir Paskutinio patepimo, bet jų vaisius ligonis gauna tik mirties valandą. Vadinasi, toje pačioje ligoje nėra reikalo kartoti Šv. Tėvo palaiminimo ir generalinio išrišimo. Kartais apaštalinį palaiminimą ligoniui pasiunčia pats Šv. Tėvas. Suprantama, ir šiais atvejais atlaidams gauti būtina įvykdyti bendrąsias sąlygas, t. y. turėti intenciją juos gauti, pašvenčiamąją malonę ir būti laisvam nuo bet kokių, nors ir mažiausių, nuodėmių.
