ĮVADAS[1]
APIE ŽMOGAUS TIKSLĄ
Žmogaus paskirtis
Žmogus šiame pasaulyje gyvena neilgai – vos kelias dešimtis metų. Praslinkus tam laikui, nori jis to ar nenori, turi apleisti šią žemę ir išeiti kitur, iš kur jau niekuomet nebegrįš. Būdamas šiame pasaulyje, kiek jis turi rūpesčių, darbų, kančių, vargų, kiek patiria visokių nepatogumų, nemalonumų, sielvartų, skausmų! Nuo gailaus kūdikio verkimo lopšyje iki kraupių ligonio dejavimų mirties patale retą temato giedresnę dieną, retą tejaučia linksmesnę valandą. O džiaugsmo, laimės jis taip nori, trokšta, ieško, siekia. Bet, deja...
Tad nejučiomis kyla klausimai: kam gi žmogus gyvena šiame pasaulyje? Koks yra jo uždavinys, paskirtis, tikslas? Nejaugi tai būtų vien tik kentėti vargus, sielvartus, skausmus, o daugiau nieko?
Ne! Taip negali būti. Juk jeigu taip būtų, tai žmogaus likimas šiame pasaulyje būtų daug skurdesnis ir sunkesnis nei neprotingų gyvių. Šie, nors irgi gyvena nelengvą gyvenimą, bet nepatiria jokių rūpesčių, nuliūdimų, sielvartų. Jie gyvena vien ta akimirka, neatsimindami, kas buvo prieš valandėlę, nenumatydami, kas bus po valandėlės. Žmogų slegia, kankina ne tik dabartis, bet ir praeitis bei ateitis. Jeigu jis neturėtų kitos paskirties, kaip tik visa tai kęsti, jo gyvenimas šiame pasaulyje būtų tikras nesusipratimas, ir reikėtų pasakyti, kad toji priežastis, kuri leido jam atsirasti, yra didžiausia nesąmonė ir vien tiktai pasityčiojimas iš žmogaus.
Bet taip nėra nei vienam šio pasaulio kūriniui, taip negali būti nei žmogui. Todėl žmogaus paskirties, tikslo reikia ieškoti kur kitur, o ne varguose, skausmuose, sielvartuose. Kur? Tai turi parodyti pati žmogaus prigimtis. Į ką ji visa savo esme yra palinkusi, ko ji visada ir visur geidžia – tai ir sudaro žmogaus paskirtį, tikslą. O tai yra laimė. Juk laimės nori kiekvienas žmogus be jokios išimties. Nesvarbu, ar jis būtų jaunas ar senas, turtingas ar beturtis, mokytas ar bemokslis, ar priklausytų vienai ar kitai tautai, valstybei, ar išpažintų tokią ar kitokią religiją, ar dėtųsi esąs visai be religijos. Ir net negali žmogus nenorėti sau pačiam laimės.
Šis visiems bendras ir nenugalimas laimės troškimas aiškiai rodo, kad ne kas kita, o tik laimė yra žmogaus paskirtis, tikslas.
Ką sako prigimties balsas, tai patvirtina mūsų šventoji religija. Ji pareiškia, jog žmogus šiame pasaulyje yra tam, kad nusipelnytų amžinąją laimę, visokios laimės šaltinį – Dievą, Jį pažindamas, mylėdamas, garbindamas ir Jam tarnaudamas.
Dievą pažinti, mylėti, garbinti ir Jam tarnauti yra artimiausias žmogaus tikslas ir uždavinys šiame pasaulyje, o džiaugtis per amžius laime Dieve – jo galutinis tikslas ir paskirtis.
[1] Rašant įvadą ir pirmą šio veikalo dalį, naudotasi šia literatūra:
1. Rcemischer Katechismus, Verlag von Firedrich Winkler, Passau, 1839.
2. P. Jos. Deharbes, Grosser katholischer Katechismus, Verlag von Friedrich Pustet, Regėnsburg, 1906.
3. Katolischer Katechismus fūr das Bistum Passau, Verlag Josef Kosel, Mūnchen.
4. Katolischer Volkskatechismus von Franz Spirago, Trautenau, 1903.
5. Catėchisme du diocėse de Bayonne, Tours, Alfr. Manie et Fils.
6. A catechism of christian doctrine (rankraštis).
7. G. Delcuve, S.J. et A. de Marneffe, S.J., Jesus Christ lumiėre du monde, Casterman, Tournai-Paris, 1947.
8. G. Delcuve, S.J., L'ėglise notre mere, Casterman, Tournai-Paris, 1947.
9. Franz Buerkli, Katholische Religionslehre als Lebensgestaltung, Verlag Herder, Freiburg, 1948.
10. P. Leon von Rudlofi, Trumpa pasauliečių dogmatika. Išvertė dr. M. Ražaitis, Stuttgart, 1947.
11. Ludovicus Lercher, Institutiones Theologiae Dogmaticae, Oeni-ponte-Lipsiae, Felix Rauch, 1940.
12. Praktisches Bibelhandbuch, herausg. von John. Straubinger und Jos. Bartle, Kepplerhaus, Stuttgart, 1936.
13. P. Dr. Hilarin Felder, Jesus von Nazareth, Verlag Ferdinand Schoeningh, Paderborn, 1937.
14. J. Donat, Psychologia, F.H. Kerle, Heidelberg, 1946.
15. Juozapas Skvireckas, Kauno Arkivyskupas Metropolitas, Naujasis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Testamentas, IV laida, Stuttgart, 1947.
16. Codex Iuris Canonici, Romae, Typis polyglottis vaticanis, 1918.
