IX. APIE ŠEŠIAS NUODĖMES ŠVENTAJAI DVASIAI
Nuodėmės Šventajai Dvasiai
1. Šventajai Dvasiai nusidedama, kai:
a) per daug pasitikint Dievo gerumu ir atlaidumu, nevengiama nuodėmių;
b) nusimenama dėl sielos išganymo;
c) prieštaraujama kokiai nors Bažnyčios skelbiamai tikėjimo tiesai;
d) pavydima artimui Dievo malonių;
e) nepaisoma išganingų pamokymų bei įspėjimų;
f) iki mirties atidedama atgailą.
Jų pavadinimo priežastis
2. Šios nuodėmės vadinamos nuodėmėmis Šventajai Dvasiai, nes jas darantis ypatingu būdu priešinasi Šventajai Dvasiai, niekindamas, atmesdamas jos malones ar jomis piknaudžiaudamas.
„Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai“, – barė šv. Steponas Jeruzalės žydus už tai, kad jie nepriėmė Viešpaties Jėzaus mokslo ir Jį patį nužudė. (Apd 7, 51)
Apie nuodėmes Šventajai Dvasiai Viešpats Jėzus sako, kad jos nebus atleistos „nei šiame, nei būsimajame gyvenime“. (Mt 12, 32) Tai anaiptol ne dėl to, kad besigailintiems Dievas negalėtų atleisti, bet dėl to, kad nusidedantys Šventajai Dvasiai nesigaili už savo nuodėmes, nes atmeta į gailestį skatinančią jos malonę. O be gailesčio, aišku, negali būti atleista jokia nuodėmė.
