PENKTAS APAŠTALŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMO SKYRIUS

„Nužengė į pragarus, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių“

Skyriaus turinys

1. Penktas Apaštalų tikėjimo išpažinimo skyrius sako:

a) Viešpaties Jėzaus siela po mirties nužengė į pragarus, t. y. į vietą, kurioje būdamos numirusių teisiųjų vėlės laukė atpirkimo,

b) Viešpats Jėzus trečiąją dieną po mirties vėl sujungė savo sielą su kūnu ir prisikėlė iš numirusių.

„Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, o Dvasia atgaivintas. Nužengęs žemyn, jis tąja Dvasia skelbė kalėjime esančioms dvasioms.“ (1 Pt 3, 18–19)

Pragarų sąvoka

2. Nusidėdami pirmieji tėvai neteko sau ir visiems savo palikuonims teisės į dangų, todėl numirusių dorųjų vėlės laukė tam tikroje vietoje, vadinamoje pragarais, kol Atpirkėjas sugrąžins tą teisę.

Pragarai nebuvo kančios, bet tik laukimo vieta. Vadinasi, tai ne pragaras. Dera paminėti, kad Senajame Testamente pragarų vardu vadinamos trys vietos: a) tikrasis pragaras, t. y. vieta, kurioje yra piktosios dvasios ir amžinai pasmerktieji; b) skaistykla, t. y. vieta, kurioje numirusių be sunkios nuodėmės žmonių vėlės turi atlikti laikiną bausmę už mažąsias nuodėmes ar užbaigti atgailą už atleistas didžiąsias; c) vieta, kurioje dorųjų arba teisiųjų vėlės laukė, kada galės įeiti į dangų. Į šitą vietą, o ne į tikrąjį pragarą, Viešpats Jėzus nužengė po mirties. Naujajame Testamente šitos vietos jau nebėra, nes teisiųjų vėlės tuojau eina į dangų.[30]

Kodėl Viešpats Jėzus nužengė į pragarus

3. Viešpats Jėzus nužengė į pragarus, kad:

a) nusižemintų iki galo, dalyvaudamas nusidėjusių žmonių likime;

Dievas Sūnus neapsakomai nusižemino, priimdamas mūsų prigimtį. Kaip sako šv. Paulius, Jis čia „apiplėšė pats save“ (Fil 2, 7). Tapęs žmogumi, Jis norėjo, kaip kalba tas pats apaštalas, „visa kuo tapti panašus į brolį“ (Žyd 2, 17), „tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15), tad ir patirti žmonių likimą ne tik šiame pasaulyje, bet ir kitame. Šv. Tomas Akvinietis sako, kad Viešpats Jėzus „norėjo prisiimti mūsų bausmę, kad mus išgelbėtų nuo bausmės. Nes nusidėdamas žmogus nusipelnė ne tik mirties, bet ir patekimo į pragarus. Todėl, kaip derėjo (Jėzui) numirti, kad mus išgelbėtų nuo mirties, taip derėjo Jam ir nužengti į pragarus, kad mus išgelbėtų nuo patekimo į juos“[31]. Be abejo, Viešpačiui Jėzui tai buvo didžiausias nusižeminimas.

b) praneštų teisiųjų vėlėms džiaugsmingą žinią apie įvykusį atpirkimą.

Nors pragaruose teisiųjų vėlės nepatyrė jokių skausmų, tačiau jos buvo pilnos ilgesio, laukdamos, kada galės pasiekti savo galutinį tikslą – Dievą. Kaip būdamas žemėje Viešpats Jėzus skelbė, kad „Dievo karalystė čia pat“ (Mk 1, 15), taip numiręs nužengė į pragarus pranešti teisiesiems, kad jų ištrėmimas jau pasibaigė ir jie galės įeiti į savo Viešpaties džiaugsmą.

Viešpaties Jėzaus siela tol buvo pragaruose, kol Jo kūnas buvo kape.

Prisikėlimas iš numirusių

4.Trečiąją dieną po mirties, anksti rytą, Viešpats Jėzus savo galia prisikėlė iš numirusių.

Apie tai Jis ne kartą buvo kalbėjęs prieš savo kančią ir mirtį. Pavyzdžiui, Mt 16, 21; Jn 3, 9. Tai žinojo ir Jo priešai fariziejai bei tautos vyresnieji. Todėl tuojau po Jėzaus palaidojimo jie kreipėsi į Pilotą, sakydami: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas dar tebegyvendamas yra pasakęs: „Po trijų dienų aš prisikelsiu.“ Įsakyk tad saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų žmonėms: „Jis prisikėlė iš numirusių.“ Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.“ (Mt 27, 63–64)

Viešpats Jėzus pats prisikėlė iš numirusių, nes Jis, kaip Dievas, turėjo galią tai padaryti. Ne veltui Jis buvo pareiškęs: „Aš turiu galią ją [gyvybę] atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti.“ (Jn 10, 18) Jei kartais Šventajame Rašte sakoma, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, tai tuo tik pabrėžiama, jog Viešpats Jėzus ne kaip žmogus, bet kaip Dievas turėjo galią prisikelti iš numirusių.

Viešpats Jėzus tikrai prisikėlė

5. Kad Viešpats Jėzus tikrai prisikėlė iš numirusių, liudija visos Naujojo Testamento šventosios knygos.

Evangelijose ši tiesa aprašoma plačiau, kituose šaltiniuose tik prabėgomis, kaip tikintiesiems jau žinoma, bet visur ji laikoma pagrindine. Ne veltui šv. Paulius sako: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų, kurio jis nėra prikėlęs.“ (1 Kor 15, 14–15)

Galingą prisikėlimo iš numirusių liudijimą davė Viešpats Jėzus ir savo žudikams, tautos vyresniesiems. Jie jį gavo iš tų sargų, kuriuos buvo pastatę saugoti Viešpaties Jėzaus kapo. „Keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę“, – pasakoja apie tai šv. Matas (Mt 28, 11). Tačiau ir čia neapykanta ir neleidžiąs savo kaltės pripažinti išdidumas nustelbė tiesą. „Tie, – kaip sako minėtasis evangelistas, – susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir primokė: „Sakykite, kad, jums bemiegant, jo mokiniai atėję naktį jį išvogė.“ (Mt 28, 12–13) Ko buvo vertas šitoks kareivių sakymas, lengva suprasti. Juk, kaip gražiai ir teisingai pareiškia šv. Augustinas, kaipgi jie galėjo matyti, kad mokiniai vogė Jėzaus kūną, jeigu miegojo? Tačiau, deja, kaip pastebi evangelistas, kareiviai, „paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Tas gandas tarp žydų yra pasklidęs iki šios dienos.“ (Mt 28, 15)

Prisikėlęs Viešpats Jėzus

6. Viešpats Jėzus išėjo iš kapo kaip nuodėmės ir mirties nugalėtojas, garbingas ir nemirtingas.

Tai daugelyje Šventojo Rašto vietų minima tiesa. Pavyzdžiui, šv. Paulius sako: „Prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios.  Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams.“ (Rom 6, 9–10) „Jis pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia.“ (Fil 3, 21)

Viešpaties Jėzaus kūnas pasidarė nebegendąs, nebegalįs kentėti, spindįs, sudvasintas, t. y. galįs minties greičiu persikelti iš vietos į vietą, ir medžiaginiai daiktai nebesudarė Jam kliūties. Tai aiškiai matyti iš Evangelijų pasakojimo: Mt 28, 1 ir kt.; Mk 16, 1 ir kt.; Lk 24, 1 ir kt.; Jn 20, 1 ir kt. Tačiau žaizdų žymes rankose, kojose ir šone Viešpats Jėzus pasiliko kaip savo kovos ir pergalės ženklus ir kaip įrodymą, kad tikrai prisikėlė tame pačiame kūne, kuriame kentėjo ir numirė ant kryžiaus. Tokio įrodymo kaip tik pareikalavo apaštalas Tomas. Būtent jis tarė kitiems apaštalams, kurie papasakojo jam matę prisikėlusį Jėzų: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“ (Jn 20, 25) Kaip žinome, pasirodęs kitą kartą Viešpats Jėzus pažodžiui įvykdė šias jo sąlygas, ir kupinas tikėjimo Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28) Viešpats Jėzus atsakė jam į tai reikšmingais ir mus paguodžiančiais žodžiais: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29)

Išvados

7. Tiesa, kad Viešpats Jėzus prisikėlė iš numirusių, turi:

a) stiprinti mūsų tikėjimą į Jo dievystę ir į mūsų būsimąjį prisikėlimą;

Ne veltui šv. Petras sako: „Jis (Jėzus) buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums, per jį įtikėjusiems Dievą, kuris jį prikėlė iš numirusių ir suteikė jam garbę; todėl ir jūsų tikėjimas bei viltis kyla į Dievą.“ (1 Pt 1, 20–21) Šv. Paulius pareiškia: „Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu.“ (1 Kor 15, 21–23)

b) skatinti mus vengti nuodėmių, nešančių amžinąją mirtį, ir gyventi ne tik dorai, bet ir siekti tobulybės.

„Krikštu mes esame kartu su juo (Kristumi) palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“ (Rom 6, 4) „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje.“ (Kol 3, 1–2) „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje.“ (Tit 2, 11–12).

Viešpaties Jėzaus Prisikėlimo šventė

8. Viešpaties Jėzaus prisikėlimą iš numirusių Bažnyčia iškilmingai mini per Velykas.

Tai viena didžiausių jos švenčių. Bažnyčia nori, kad per ją visi jos vaikai kuo glaudžiausiai jungtųsi su vyriausiąja savo Galva – Viešpačiu Jėzumi. Todėl ji yra įsakiusi priimti šv. Komuniją. Bet, gerai žinodama, kad ne visiems tikintiesiems gali būti paranku ar net įmanoma Velykų dieną pasikviesti pas save Viešpatį Jėzų, ji yra paskyrusi tam tikrą vadinamąjį Velykų metą, kuris vienose šalyse yra kiek ilgesnis, kitose trumpesnis. Ilgiausias, koks buvo ir mūsų tėvynėje, tęsiasi nuo pirmojo gavėnios sekmadienio iki Švč. Trejybės šventės. Velykų metu kiekvienas katalikas privalo priimti šv. Komuniją. Kadangi šv. Komuniją galima priimti tik esant be sunkios nuodėmės, tad aišku, kad reikia atlikti išpažintį.

[30] Tačiau, anot beveik vieningos teologų nuomonės, egzistuoja laimės vieta ar būsena (lot. limbus infantium), į kurią patenka mirę nekrikštyti kūdikiai. Jie nepatiria kančių, bet dėl prigimtinės nuodėmės negali patekti į dangų ir regėti Dievo.

[31] Ludovicus Lercher, Institutiones Theologiae Dogmaticae, Oeniponte, Lipsiae, 1942, vol. III, p. 208.