DIEVAS IR ŽMOGUS

Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas
Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Pijus Aleksa

SEPTINTASIS IR DEŠIMTASIS DIEVO ĮSAKYMAI

„Nevok!“ – „Negeisk nė vieno daikto, kuris yra tavo artimo!“

Septintojo ir dešimtojo Dievo įsakymų turinys

Septintasis Dievo įsakymas draudžia savintis artimo nuosavybę ar daryti jai žalą; dešimtasis – norėti to, kas priklauso artimui. Tuodu įsakymai liepia atiduoti kiekvienam, kas jo, teikti pagalbą stokojantiems ir būti patenkintiems turimu.

Septintasis ir dešimtasis Dievo įsakymai įpareigoja laikytis teisingumo turtų srityje. Jie reikalauja, kad pripažintume ir gerbtume artimo nuosavybės teisę, neatimtume, nesunaikintume ar nesužalotume to, kas jam priklauso, o jeigu nusikalstame, kad atsilygintume.

§ 1. APIE NUOSAVYBĖS TEISĘ

I. NUOSAVYBĖS KILMĖ IR RIBOS

Nuosavybės sąvoka

1. Nuosavybe vadiname tokį turtą, kurį turime teisę vieni patys valdyti, juo naudotis, kitus atskirti nuo jo valdymo bei naudojimo ir jį pagal savo norą perleisti kitiems.

Nuosavybės turėtojas ir jos rūšys

2. Nuosavybę gali turėti tiek atskiras asmuo, tiek šeima, tiek kokia nors draugija ar organizacija, tiek valstybė, tiek Bažnyčia.

Jei turtas priklauso atskiram asmeniui, šeimai ar kokiai privačiai organizacijai, nuosavybė vadinama privačia. Be to, išskiriama gamybos priemonių nuosavybė, kaip antai: žemės, dirbtuvių, įvairių įrankių ir kt., ir materialinių gėrybių nuosavybė, pavyzdžiui: maisto produktų, drabužių ir pan.

Nuosavybės kilmė

3. Teisę į nuosavybę žmonėms yra suteikęs pats Dievas.

Dar prieš sukurdamas žmones, Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Pr 1, 26) O sukūręs juos, pareiškė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“ (Pr 1, 28)

Aišku, jog žmonėms ką tik atsiradus žemėje, visos gėrybės buvo be savininko. Kiekvienas tada galėjo imti ką norėjo ir kiek norėjo. Ilgainiui, žmonių daugėjant, niekieno neužvaldytų gėrybių darėsi vis mažiau ir dabar jų beveik visiškai nebeliko.

Klaidingos pažiūros į nuosavybės kilmę

4. Be šios ką tik minėtos teisingos pažiūros į nuosavybės kilmę, yra keletas klaidingų. Pirmiausia kai kas (H. Grotius (†1645) ir jo šalininkai) tvirtina, kad žmonės bendru susitarimu pasidalijo tarp savęs žemės gėrybes ir taip įvedė nuosavybę, tačiau kaip jie tai galėjo padaryti, lieka neaišku. Kiti (T. Hobbes (†1679), J. J. Rousseau (†1778) ir jų pasekėjai) sako, kad nuosavybę įvedė valstybė. Bet tuo nepaaiškinama, kodėl nuosavybė randama ir tose tautose, kurios nėra sukūrusios valstybės. Galiausiai komunistai skelbia, kad nuosavybė, ypač privati, atsiradusi stipresniesiems nuskriaudus silpnesniuosius. Todėl, pasak jų, nuosavybė yra vagystė. Kaip daug kas komunistų moksle, taip ir šis tvirtinimas yra niekuo nepagrįstas prasimanymas.

Privati nuosavybė yra teisėta

5. Privati materialinių gėrybių ir gamybos priemonių nuosavybė yra teisėta, nes ji:

a) kyla iš pačios žmogaus prigimties;

Popiežius Leonas XIII, dėstydamas Katalikų Bažnyčios mokslą apie šį dalyką, taip sako: „Privačios nuosavybės teisė yra suteikta žmogui pačios prigimties. Tuo žmogus labiausiai skiriasi nuo kitų būtybių. Šios ne pačios tvarkosi, o vadovaujasi ir yra valdomos dvigubo prigimties instinkto. Tas dvigubas instinktas apsaugo jų gyvą veikimo galią, atitinkamai išvysto jų jėgas ir sužadina bei nustato atskirus jų veiksmus. Vienas instinktas yra jų gyvybei apsaugoti, antras – rūšiai išlaikyti. Abu šie dalykai jų pasiekiami panaudojant jau esamas gėrybes. Daugiau ką nors atlikti šie gyviai neįstengia, nes jie vadovaujasi vien juslėmis ir jų jiems teikiamu atskirų dalykų pažinimu. Visiškai kitokia žmogaus prigimtis. Žmogus, tiesa, turi gyvuliškos prigimties savybių ir todėl privalo ne mažiau kaip kiti gyviai naudotis kūniškomis gėrybėmis. Tačiau ši gyvuliškoji prigimtis dar nesudaro žmogiškosios prigimties. Ji yra daug žemesnė už žmogiškąją prigimtį ir skirta šiai paklusti bei jai tarnauti. Mus iškelia ir išaukština, daro žmogumi bei išskiria iš kitų protas bei protavimo galia. Kadangi iš visų gyvių tik vienas žmogus turi galią protauti, todėl reikia pripažinti, kad žmogus turi teisę ne tik sunaudoti gėrybes, – tai yra visiems gyviams bendra, – bet ir jas sau pasilaikyti neribotam laikui. Taip yra ne tik su naudojamomis, bet ir su nuo naudojimo atliekamomis gėrybėmis.

Dar labiau tai išryškėja giliau panagrinėjus žmogaus prigimties esmę. Protu žmogus apima daugybę dalykų ir dabartinius sieja su būsimaisiais. Kadangi žmogus yra savo veiksmų viešpats, tai jis, priklausydamas nuo amžinųjų nuostatų ir visa valdančiojo Dievo apvaizdos, pats valdo savo išminties įžvalgumu. Taigi jis turi teisę pasirinkti savo nuožiūra ne tik dabar panaudotinus dalykus, bet ir tuos, kurie jo ateičiai yra labiausiai reikalingi. Iš to išplaukia, kad žmogui turi priklausyti ne vien žemės vaisiai, bet ir pati žemė, nes jos vaisiais jis gali užsitikrinti ateitį. Tie kiekvieno žmogaus poreikiai nuolat kartojasi, nes, šiandien patenkinti, rytoj vėl pasireiškia. Todėl gamta turėjo duoti žmogui ką nors pastovaus ir nenykstančio, kas teiktų jam nuolatinę paramą. Jos niekas kitas negali nuolat teikti, kaip tik žemė su savo gausiais vaisiais. Nėra jokio pagrindo žmogaus aprūpinimą pavesti valstybei. Juk žmogus atsirado pirmiau už valstybę, todėl jo prigimtis privalėjo turėti teisę apsaugoti savo gyvybę ir kūną pirmiau, negu atsirado bet kokia valstybė.“[38]

b) yra žmogaus darbo vaisius;

Minėtasis Šventasis Tėvas apie tai sako: „Iš tikrųjų visiškai suprantama, kad darbininkas, dirbąs pelningame versle, pirmiausiai nori ir siekia įsigyti sau ką nors, kas priklausytų jam kaip privačioji nuosavybė. Jei jis paveda savo darbo jėgą kitam, tai daro tam, kad įsigytų būtinų pragyventi bei savo būklei palaikyti dalykų. Todėl jis turi pagrįstą ir visišką teisę už savo darbą reikalauti ne tik atlyginimo, bet ir galimybės sunaudoti jį kaip tinkamas. Jeigu, kukliai gyvendamas, jis sukaupia santaupų ir, kad būtų geriau apsaugotas, įsigyja už jas žemės sklypą, tai toji žemė nėra kas kita, kaip tik tas pats uždarbis, tik kitokio pavidalo. Todėl tokiu būdu įsigyta žemė priklauso jam taip, kaip ir darbu įsigytas užmokestis. O tai, savaime aišku, kaip tik ir sudaro judamojo ir nejudamojo turto privačiosios nuosavybės teisę. Tai, kad Dievas yra sukūręs žemę visų žmonių naudai ir gerovei, jokiu būdu nėra priešinga privačiajai nuosavybei. Jei sakoma, kad Dievas yra paskyręs žemę bendrai visiems žmonėms, tai nereiškia, kad žemės valdymas priklauso be skirtumo visiems, bet kad Dievas pats nė vienam atskirai nėra kokio nors žemės gabalo suteikęs. Konkretų privačios nuosavybės sutvarkymą Dievas yra palikęs patiems žmonėms bei tautų nuostatams. Pagaliau, nežiūrint žemės padalijimo atskiriems asmenims, ji nepaliauja tarnavusi visų žmonių naudai, nes nėra nė vieno mirtingojo, galinčio gyventi be jos vaisių. Kas neturi nuosavos žemės, tas pasiekia tai darbu. Todėl galima užtikrintai tvirtinti, kad visa, ko reikia pragyvenimui ir žmogiškos būklės palaikymui, įgyjama darbu: savame žemės sklype ar kokiame nors gamybos versle, kurio atlyginimas yra ne kas kita, kaip tik įvairių žemės gėrybių pakaitalas. Iš to vėl plaukia, kad privačioji nuosavybė atitinka prigimtį. Žemė, tiesa, apsčiai teikia būtinų gyvybei ir jos ugdymui gėrybių, tačiau be žmogaus pastangų ir rūpesčio pati savaime to duoti negali. Gamindamas žemės gėrybes, žmogus panaudoja savo kūno bei dvasios jėgas ir tokiu būdu tą savo apdirbtą materialios gamtos dalį, kurioje yra palikęs tarsi kokį savo asmens atspaudą, skiria sau. Todėl reikia pripažinti, kad ta dalis yra jo nuosavybė, ir niekam jokiu būdu neleidžiama pažeisti tą jo teisę. Šie įrodymai tokie aiškūs, jog reikia stebėtis, kodėl tam priešinasi kai kurie atgyvenusių pažiūrų atnaujintojai. Jie pripažįsta atskiro žmogaus teisę naudotis žeme ir jos vaisiais, tačiau neigia jo teisę turėti nuosavybę ar žemės sklypą, kurį jis apstatė, ar dirvą, kurią išpureno. Tai neigdami, jie nemato, kad atima iš žmogaus jo darbo vaisius. Juk dėl žmogaus darbo bei jo sugebėjimo žemė visiškai pakeičia savo pavidalą, būtent iš mišku apžėlusios virsta naudojama, iš nederlingos – našia... Argi būtų suderinta su teisingumu, jei kas nors pasisavintų ir naudotų tai, ką kitas savo prakaitu yra aplaistęs?“

c) reikalinga tinkamai aprūpinti šeimą,

Tas pats Šventasis Tėvas sako: „Šeima, arba namų bendruomenė, nors ji ir mažiausia, vis tiek yra tikra bendruomenė ir už visas valstybes pirmesnė, todėl jai būtina turėti tam tikras teises ir pareigas, visai nepriklausomas nuo valstybės. Tai, ką mes esame įrodę, būtent kad kiekvienas žmogus turi įgimtą nuosavybės teisę, reikia taikyti žmogui ir kaip šeimos galvai... Švenčiausia prigimties įstatymo teisė įpareigoja šeimos galvą aprūpinti maistu ir visu kitu tuos, kuriems jis yra suteikęs gyvybę. Pati prigimtis verčia jį taip pat įsigyti bei parūpinti savo vaikams, kuriuose atsispindi ir tam tikra prasme toliau veikia tėvo asmuo, visa tai, kas juos nuo pat atsiradimo tinkamai apsaugotų nuo skurdaus būvio. O tai pasiekiama tik tada, kai turima nuosavų vaisingų gėrybių, kurios paveldėjimo keliu perduodamos vaikams.“

d) ją saugo ir gina pats Dievas.

Juk šiam tikslui Jis yra davęs savo įsakymus: „Nevok!“ ir „Negeisk nė vieno daikto, kuris yra tavo artimo!“ Viešpats Jėzus ne tik nepanaikino šių dviejų įsakymų, bet juodu patvirtino. Kai vienas jaunuolis paklausė Jo, kokių įsakymų reikia laikytis, kad būtų galima laimėti amžinąjį gyvenimą, Jis aiškiai nurodė šiuos: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk“ (Mk 10, 19) ir t. t. Jis pats turėjo tiek gamybos priemonių (dirbtuvę, įrankius), tiek materialinių gėrybių (maisto dalykų, kūno dangos) nuosavybę. Tik vieną dalyką Jis atsidėjęs skelbė ir primygtinai pabrėždavo: kad nereikia per daug pririšti širdies prie šio pasaulio gėrybių ir dėl jų užmiršti nepalyginti vertingesnes – amžinąsias.

Nuosavybės ribos

6. Žmonių nuosavybės teisė anaiptol nėra neribota. Ribas jai nustato: a) Dievo teisės, b) dorovės dėsniai, c) bendroji gerovė.

a) Dievo teisės. Dievas yra visų dalykų Kūrėjas, vyriausiasis Valdovas ir tikrasis Savininkas. „Žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties, – pasaulis ir visi jo gyventojai“, – sakoma Šv. Rašte. (Ps 23, 1) Suteikdamas žmonėms nuosavybės teisę, Jis savo teisių anaiptol neišsižadėjo ir net negali išsižadėti, kaip kad negali nebūti savo sukurtų dalykų Kūrėju. Iš tikro žmonės yra tik gėrybių valdytojai, prižiūrėtojai, bet ne visiški jų savininkai. Todėl jie negali elgtis su jomis taip, kaip jiems kartais norėtųsi, bet turi paisyti Dievo, kuriam galų gale privalės duoti už viską ataskaitą, teisių. Ne be reikalo Viešpats Jėzus, pabrėždamas šią tiesą, vadino juos nuomininkais, kuriems savininkas išnuomojo vynuogyną, tarnais, kuriems šeimininkas davė savo turtų, kad jais naudotųsi ir jam atiduotų pelną, prievaizdais, skirtais prižiūrėti savo valdovo gėrybes, ir pan.

b) Dorovės dėsniai. Dievas paskyrė šio pasaulio gėrybes žmonių poreikiams patenkinti. Tai tikrasis jų uždavinys. Nuo jo jos neturi nukrypti net būdamos kieno nors nuosavybe. Todėl nėra leista naudoti jas kam nors kitam, aplenkiant žmonių poreikių patenkinimą. Nedora yra, pavyzdžiui, šerti gyvulius javais, o juo labiau juos naikinti, kai yra žmonių, kurie neturi ko valgyti.

c) Bendroji gerovė. Žmonės iš prigimties yra skirti gyventi bendrai. Todėl jie privalo žiūrėti ne tik savo pačių, bet ir bendrosios gerovės. O bendroji gerovė neretai reikalauja, kad atskirų savininkų nuosavybė būtų vienokiu ar kitokiu būdu sumažinta, susiaurinta. Tam sumažinimui anaiptol nėra leista priešintis, nes kas tai darytų, eitų prieš bendrąją gerovę ir, aišku, nusikalstų. Kadangi valstybės uždavinys yra rūpintis bendrąja žemiškąja žmonių gerove, todėl ji turi teisę tam tikrais atvejais apriboti savo piliečių nuosavybę.

Valstybės teisės į piliečių nuosavybę

7. Valstybė anaiptol neturi teisės visiškai panaikinti piliečių nuosavybės.

Ir nesunku suprasti, kodėl. Juk žmonės nuosavybės teisę turi iš Dievo, o ne iš valstybės. Valstybė privalo tarnauti žmonėms, o ne griauti jų pagrindines teises.

Tačiau, kai bendrasis gėris reikalauja, valstybė turi teisę sumažinti piliečių nuosavybę ar net kai ką ir nusavinti. Bet už nusavintą turtą privalo atitinkamai atlyginti, kitaip – elgtųsi neteisingai.


[38] Leonas XIII, Enciklika Rerum novarum, Acta Sanctae Sedis XXIII (1890-1891) 641-670.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Patinka, ką skelbiame?

Sekite mus socialiniuose tinkluose.

0
bendrinimų