V. IŠVADOS
Iš to, kas pasakyta apie atlaidus, išplaukia šios dvi išvados:
a) atlaidai yra didelė Dievo malonė ir pagalba;
Ja naudojasi tiek gyvieji, tiek mirusieji. Vieni atlaidai panaikina visas laikinąsias bausmes, kiti bent dalį jų. Jei ne šioji malonė, bausmes reikėtų atlikti arba čia, žemėje, arba skaistykloje. Gyvieji ja naudojasi patys, mirusieji – tarpininkaujant gyviesiems. Malonės pagrindas yra Viešpaties Jėzaus, šventųjų ir dorų žmonių Bažnyčioje sudėti nuopelnai. Iš jų Bažnyčia ima ir moka Dievui savo narių skolas. Tai tikras dangaus gyventojų ir žemės keleivių bendravimas.
b) reikia naudotis atlaidų malone.
Reikia pasinaudoti kiekviena proga jiems gauti. Tokių progų yra daug ir įvairių. Juk atlaidai teikiami už įvairias maldas, už kiekvieną nuoširdų atsidūsimą į Dievą, sakramentų priėmimą, atgailos darbus, maldingas keliones, išmaldos davimą, bažnyčios aplankymą, persižegnojimą pašventintu vandeniu, priklausymą bažnytinėms brolijoms, už dalyvavimą rekolekcijose, misijose ir t. t. Kol gyvename žemėje, reikia naudotis visomis šiomis progomis. Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai durys į Bažnyčios dvasinių turtų lobyną mums bus uždarytos. Tada, nors ir labiausiai trokštume, negalėsime prie jo prieiti.
„Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia.“ (Mt 6, 19–20) „Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės.“ (Lk 12, 33)
