V. IŠVADOS
Iš to, kas pasakyta apie Eucharistiją kaip sakramentą, kyla šios išvados:
1. Eucharistija, arba Švč. Sakramentas, yra viena giliausių katalikų mokslo tiesų ir paslapčių.
Toli gražu ne viską čia galima suprasti ir apimti protu, o juo labiau išreikšti žodžiais. Vien tikėjimo apšviestas protas šią paslaptį priima su meile ir prie jos prisiriša.
Prieš taip didį Sakramentą
Pulkim, galvas lenkdami,
Tikim paslaptį tą šventą
Kristaus žodį gerbdami.
2. Eucharistija yra didžiausias mūsų šventovių turtas ir jų garbingumo pagrindas.
Bet kuri katalikų šventovė, nors ji būtų labai varginga ir nuošali, yra tam tikra prasme Nazareto ar Paskutinės vakarienės namai. Juk čia nuolat pasilieka Kristus su savo dievyste ir žmogyste. Jis čia yra su Jį mylinčiomis sielomis ir skleidžia aplink save jaukią religinę šilumą bei rimtį.
Jis paliko Testamentą,
Tą Švenčiausią Sakramentą.
Čia Jis peni mus ir laukia
Į save meilingai traukia.
3. Eucharistija mums yra tikro džiaugsmo šaltinis.
Tai Žmogaus-Karaliaus puota, paties Dievo gausiai padengtas stalas. Prie šio stalo esame pakviesti visi ir turime visišką teisę naudotis jo gėrybėmis. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs ... ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.“ (Mt 11, 28–29)
Šventoji puota, kurioje priimamas Kristus! Čia atnaujinamas Jo kančios prisiminimas, čia siela pripildoma malonės, čia duodamas mūsų būsimosios garbės laidas! O sacrum convivium! (O, šventasis pokyli!)
4. Eucharistiją turime lankyti ir ja naudotis.
Mes su malonumu lankome tuos, kurie daro mums gera, nepraleidžiame nė vienos progos užeiti pas juos. Mes atveriame jiems savo sielas, išpasakojame savo džiaugsmus ir vargus, dėkojame už jų gerumą. Tokie privalome rodytis ir Eucharistijoje esančiam Viešpačiui Jėzui.
Mes turime pasinaudoti kiekviena proga, kad Jį aplankytume mūsų bažnyčiose, kad Jam padėkotume, su Juo pasikalbėtume, Jam pasiguostume, Jį pagarbintume. Prie eucharistinio altoriaus laiptų turi virpėti mūsų sielos stygos džiaugsmo ir skaudžių išgyvenimų valandomis. Čia mes turime dažnai buvoti ir būdami jauni, ir seni.
Eucharistijos Kristų mes turime dažnai įvesti į savo širdis šventajame duonos pavidale. Bet jei neturime galimybės to padaryti, tai bent dvasinėje komunijoje, bent meile ir troškimu stenkimės atidaryti Kristui duris į savo širdis. Prie eucharistinio stalo leiskime bręsti, klestėti ir spinduliuoti visam mūsų religiniam gyvenimui.
5. Su meile minėti Eucharistijos įsteigimo sukaktuves.
Mes esame įpratę minėti didžiuosius gyvenimo įvykius. Eucharistijos įsteigimas yra vienas iš jų. Todėl kiekvienos metinės šio įvykio sukaktuvės mums turi būti tikra šventė.
Bažnyčia turi dvi dienas, skirtas paminėti Eucharistijos įsteigimui: Didįjį ketvirtadienį ir Dievo Kūno arba Devintinių šventę. Tikroji Eucharistijos įsteigimo diena yra Didysis ketvirtadienis. Deja, šią dieną gaubia gilus liūdesys dėl Kristaus kančios ir mirties apmąstymo. Todėl Didįjį ketvirtadienį Eucharistijos įsteigimas minimas tik tylomis, labiau vidiniai, maldomis, šv. Komunijos priėmimu. Visos išorinės minėjimo iškilmės nukeliamos į Devintinių dienas.
Tuomet Bažnyčia nieko negaili eucharistinio Kristaus garbei. Tuomet ji parodo visą savo liturgijos ir meno didingumą, puošnumą ir iškilmingumą. Eucharistijos Kristų ji tomis dienomis išstato viešai ant altorių, iškilmingose eisenose išneša į miestų gatves ir kaimų kelius, apsupa organizacijų vėliavomis, lydi gražiausiais himnais, giesmėmis bei maldomis. Tai didinga viso pasaulio tikinčiųjų šventė. Jos pradžios reikėtų ieškoti XIII šimtmetyje.
Šioji Eucharistijos įsteigimo minėjimo šventė turi būti ir mūsų širdies bei sielos šventė. Ir mes privalome kasmet į ją įsijungti visa širdimi.
Tau lenkiuos, o Dieve,
Mums neregimam,
Ostijos paveiksle
Tikrai esamam,
Tau aš savo širdį
Duodu visiškai,
Nes gali ją tenkint,
Dieve, tu tiktai!
Pelikane Jėzau,
Viešpatie meilus,
Savo Krauju plauki
Man širdies purvus!
