V. IŠVADOS
Iš to, kas pasakyta apie Krikšto sakramentą, galima padaryti šias išvadas:
a) į jį ir į jo gražias apeigas reikia žiūrėti su meile ir gilia pagarba;
Krikštas yra be galo didelė Dievo mums duota dovana. Tai durys į Kristaus tikėjimą ir į Jo Bažnyčią. Tai raktas į gausų Kristaus ir Jo šventųjų Bažnyčioje sudėtų gėrybių lobyną. Maža to, Krikštas – tai viso mūsų antgamtinio gyvenimo, mūsų kaip krikščionių juridinės būsenos ir visų mūsų teisių bei pareigų pradžia. Prieš Krikštą mes buvome už Bažnyčios durų, kaip ir tie, kurie iki šiol dar nėra pažinę Kristaus mokslo. „Jei tu pažintum Dievo dovaną.“ (Jn 4, 10)
b) gilaus ir nuoširdaus maldingumo dvasioje privalome minėti metines Krikšto sukaktuves ir savo vardo dieną;
Tai didžiausias mūsų gyvenimo įvykis. Todėl dažnai, ypač didesnių švenčių proga, turime prisiminti savo krikšto dieną, jo apeigas, mūsų krikšto tėvų lūpomis duotus pažadus, savo globėjo pavyzdį ir nuoširdžioje maldoje paprašyti jį padėti gyvenime įvykdyti tai, ką pažadėjome. Tai be galo brangių atsiminimų diena!
c) gražiai patarnauja artimui tie, kurie prikalbina priimti Krikštą, krikštijamąjį pamoko, jam padeda pasirengti šventosioms apeigoms ir jas atlikti. Ypač tai naudinga gyvenant tarp nekrikščionių;
Yra daug meilės darbų artimojo kūnui ir sielai, bet jo atvedimas prie Krikšto šaltinio savo kilnumu pranoksta visus. „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“ (Lk 10, 23–24)
d) be galo kilnus yra pašaukimas misionierių ir tų, kurie, vykdydami didįjį Kristaus įsakymą, neša Jo mokslą ir šv. Krikšto malonę į stabmeldžių kraštus, aukoja tam savo jėgas, mokslą ir visa, ką tik turi, net savo gyvybę.
„Kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.“ (Mt 10, 39)