V. RELIKVIJŲ GARBINIMAS

Relikvijų sąvoka

1. Relikvijomis vadiname šventųjų kūnus ar jų dalis, taip pat visus tuos daiktus, kurie buvo artimai susiję su Kristaus ar šventųjų asmenimis.

Tokie daiktai yra, pavyzdžiui, kryžius, ant kurio numirė Viešpats Jėzus, erškėčių vainikas, kuris buvo ant Jo galvos, vinys, kuriomis buvo perdurtos Jo rankos ir kojos, drabužiai, kuriais Jis vilkėjo, drobulės, į kurias buvo suvyniotas Jo kūnas ir kt.; šventųjų – kaulai, drabužiai, kančios įrankiai ir kt.

Garbinti relikvijas yra geras dalykas

2. Katalikų Bažnyčia moko, kad kaip šventųjų paveikslus, taip ir jų relikvijas garbinti yra geras dalykas.

Tridento Susirinkimo sudarytame Tikėjimo išpažinime sakoma: „Panašiai (išpažįstu), kad drauge su Kristumi viešpataujančius šventuosius reikia garbinti ir jų šauktis ... ir taip pat garbinti jų relikvijas.“[25] O Bažnyčios įstatymų kodekse sakoma: „Yra gera ir naudinga nuolankiai šauktis drauge su Kristumi viešpataujančių Dievo tarnų užtarimo ir garbinti jų relikvijas bei paveikslus.“[26]

Relikvijų garbinimo pagrindas

3. Relikvijas garbiname dėl to, kad šventųjų kūnai buvo gyvi Kristaus nariai, Šventosios Dvasios šventykla, įvairiausių dorybių įrankiai, ir kad pasaulio pabaigoje jie bus garbingiausiai prikelti iš numirusių; o artimai susijusius su šventųjų asmenimis daiktus dėl to, kad jie garbingumą yra gavę iš tų asmenų.

Jei šv. Paulius sako apie visus tikinčiuosius: „Jūsų kūnai yra Kristaus nariai“, „jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios“ (1 Kor 6, 15ir19), tai šie jo žodžiai ypač tinka šventiesiems, nes jie buvo ypač ištikimi Viešpačiui Jėzui, ypač atsidavę Šventajai Dvasiai, uoliai vykdė to paties apaštalo paliepimą: „Šlovinkite Dievą savo kūnu.“ (1 Kor 6, 20)

Relikvijų garbinimas patinka Dievui

4. Kad relikvijų garbinimas patinka Dievui, matome iš to, jog per jas Dievas yra ne kartą padaręs stebuklų, kaip rodo Šv. Raštas ir šventųjų gyvenimai.

„Vos tik tas mirusis vyras palietė Elišos kaulus, jis atgijo ir atsistojo ant kojų“, – pasakojama 2-oje Karalių knygoje apie vieną į kapus nuneštą numirėlį, kurį laidotojai, išsigandę plėšikų, numetė kaip tik ant pranašo Eliziejaus kapo. (2 Kar 13, 21) „Pauliaus rankomis Dievas padarydavo ne bet kokių stebuklų. Žmonės net dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėles, prijuostes, ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios“, – skaitome Apaštalų darbų knygoje apie šv. Paulių (Apd 19, 11–12) ir t. t.

[25] Symbolum Tridentinum.

[26] Codex Iuris Canonici (1917), c. 1276.