V. SANTUOKOS SUDARYMAS
Šalių sutikimas
1. Santuokai yra būtinas abiejų šalių, t. y. vyro ir moters sutikimas. Jis yra toks būtinas, jog jokia valdžia – nei bažnytinė, nei valstybinė, negali jo papildyti.
Santuokos sutarties dalyką sudaro sutuoktinių teisės į vienas kito kūną per veiksmus, savaime tinkamus pažadinti naują gyvybę. Tačiau reikia skirti pačią teisę nuo jos panaudojimo – ipsum ius ab usu iuris. Teisę abudu sutuoktiniai turi vienas kitam duoti, bet jos panaudojimo juodu gali kuriam laikui išsižadėti, ypač jei abu su tuo sutinka ir tai daro dėl kokių nors kilnesnių, negu išvengti santuokos vargų, motyvų.
Sutikimas santuokai privalo būti tikras, laisvai apgalvotas, abipusiškai ir teisėtai pareikštas.
Vadinasi, nepakanka kokio nors dirbtinio, tariamo ar juokais padaryto sutikimo. Jis privalo būti tikras ir toks, kokio reikalauja santuokos esmė. Pavyzdžiui, nebūtų tikro sutikimo, jei sutuoktiniai turėtų intenciją sudaryti ne santuoką, bet tik šiaip dviejų asmenų bendruomenę, arba vėl, jei juodu neturėtų intencijos įsipareigoti santuokiniam gyvenimui. Suprantama, taip sudaryta santuoka nebūtų galiojanti.
Santuokos sutartis privalo būti apgalvota, vadinasi, padaryta visiškai pritariant protui ir valiai. Todėl bepročiai ar pusiau bepročiai, arba šiaip netekę proto, pavyzdžiui, pasigėrę, negali sudaryti reikiamos santuokos sutarties. Jie nėra sąmoningi, todėl negali duoti apgalvoto sutikimo. Jei sutuoktiniai supranta santuokos tikslą, bet nesuvokia, kaip jis pasiekiamas, jų santuoka yra tikra, nes jie siekia tokios santuokos, kokia ji yra iš esmės. Jei bent vienas iš sutuoktinių eina santuokon kieno nors verčiamas, santuoka dažniausiai yra netikra, ypač jei prievarta yra neteisėta ir kyla iš šalies, pavyzdžiui, verčia tėvai.
Sutikimą tuoktis privalo duoti abi šalys. Juk ir vienam, ir kitam uždedamos santuokinės pareigos. Savo sutikimą jie turi pareikšti teisėtai, t. y. nustatytais žodžiais ar ženklais. Bažnyčia reikalauja, kad šalys duotų savo sutikimą žodžiais. Tam ir yra įvesta priesaikos formulė. Jei šalys negali kalbėti, leidžiama savo sutikimą pareikšti ir ženklais, pavyzdžiui, galvos palenkimu, rankų padavimu ir pan. Jei šalys vartoja nesuprantamą kalbą, savo sutikimą jos gali pareikšti per vertėją arba net teisėtą įgaliotinį.
Santuokos forma
2. Tik tos katalikų santuokos yra tikros, kurias jie sudaro prie klebono ar vyskupijos valdytojo, arba prie kurio nors iš juodviejų įgalioto kunigo ir bent prie dviejų liudytojų.[112]
Tai vienintelė šiandien galiojanti katalikų santuokos forma. Seniau buvo kiek kitaip. Bažnyčia turi teisę nustatyti ir keisti santuokos sudarymo formą. Juk jai pats Dievas pavedė tvarkyti visų sakramentų teikimo ir priėmimo būdą, kartu jai pavedė tvarkyti ir santuokos sutarties formą. Juk Viešpats Jėzus, pakeldamas santuokos sutartį į sakramento garbę, nenustatė jo priėmimo būdo. Tai padaryti pavedė Bažnyčiai. Šeiminio gyvenimo tvarka, drausmė, sutuoktinių ir visuomenės gerovė reikalauja, kad santuokos sudarymo forma nebūtų palikta atskirų asmenų ar įstaigų nuožiūrai. Todėl Bažnyčia čia yra įsikišusi visai teisėtai ir pagrįstai.
Kuriuos saisto
3. Bažnyčios nustatyta santuokos forma saisto tik Vakarų Bažnyčios katalikus, kai jie tuokiasi tarp savęs, su Rytų Bažnyčios katalikais, su kitatikiais.
Vadinasi, ji neprivaloma nei Rytų Bažnyčios katalikams, kurie turi savo formą, nei šiaip kitatikiams, nežiūrint ar jie yra krikščionys, ar nekrikščionys, kai jie tuokiasi tarp savęs. Katalikais laikomi tie, kurie yra pakrikštyti Katalikų Bažnyčioje arba paskiau į ją perėję, nors ir būtų nuo jos atkritę. Nekatalikai yra tie, kurie niekuomet nepriklausė ir nepriklauso Katalikų Bažnyčiai.
Ypatingi atvejai
4. Nustatytos santuokos formos katalikai nėra įpareigoti laikytis šiais atvejais:
a) kai jie nori susituokti vienam iš jų gresiant mirties pavojui ir negali turėti kompetentingo kunigo[113];
Mirties pavojus gali kilti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl ligos, numatomos sunkios operacijos, numatomų karo kautynių ir pan.
b) kai jie nori susituokti ir negali turėti kompetentingo kunigo ir numatoma, kad bent visą mėnesį jo nebus.[114]
Tokie atvejai gali dažnai pasitaikyti, pavyzdžiui, šiandieninėje Rusijoje ar misijų kraštuose. Tuomet santuokos tikrumui ir teisėtumui pakanka, jei yra bent du liudytojai, kurie esant reikalui patvirtintų santuokos sudarymą. Jei atsitiktinai toje vietoje būtų visai nekompetentingas kunigas, jį šalys turi pakviesti, tačiau jo dalyvavimas nėra būtinas santuokos tikrumui.[115]
Tuokėjas
5. Kad santuoka būtų tikra ir teisėta, vyskupijos valdytojas ar klebonas privalo būti šiam reikalui įgaliotas.
Vyskupijos valdytojas pačios Bažnyčios yra įgaliotas teikti sakramentą visiems sutuoktiniams, kurie tuokiasi jo vyskupijos ribose, nežiūrint, ar seniai jie čia gyvena ir ar ilgam numato pasilikti. Tokį pat įgaliojimą turi klebonas ir tiems, kurie gyvena jo parapijos ribose, nors ir nėra jo parapijiečiai.
Bet kuris kitas kunigas, kad galėtų laiminti santuoką, privalo turėti vyskupijos valdytojo ar atitinkamo klebono įgaliojimą. Bendro įgaliojimo čia nepakanka, bet reikia, kad įgaliojimas būtų duotas nurodytoms santuokoms. Išimtį sudaro parapijų vikarai, kuriems duodamas bendras įgaliojimas.
Be to, santuokos tikrumui reikia, kad:
a) ją laiminąs klebonas būtų teisėtai perėmęs savo pareigas. Todėl vien paskyrimo nepakanka;
b) jis laisvai, niekieno neverčiamas apklaustų sutuoktinius, ar jie sutinka;
c) jis laimintų santuoką savo parapijos ribose; vadinasi, už parapijos ribų be vietos klebono sutikimo jis negali sutuokti net savo parapijiečių.[116]
Santuokos leistinumui reikia, kad:
a) klebonas būtų įsitikinęs, jog santuokai nėra jokių kliūčių;
b) bent vienas iš sutuoktinių būtų jo parapijietis arba bent mėnesį išgyvenęs parapijoje;
c) santuoką laimintų nuotakos klebonas, jei sutuoktiniai yra iš skirtingų parapijų.
Liudytojai
6. Santuokos tikrumui taip pat reikia, kad jos apeigose dalyvautų, viską suprastų ir jas matytų bent du liudytojai.[117]
Vadinasi, kiekvienai santuokai yra būtini bent penki asmenys: sutuoktiniai, klebonas ir du liudytojai. Iš liudytojų nereikalaujama jokių ypatingų savybių. Pakanka, kad jie suprastų, kas vyksta, ir sugebėtų esant reikalui patvirtinti jungtuvių faktą. Liudytojai gali būti sutuoktinių giminės ar negiminės, vyrai ar moterys, pilnamečiai ar nepilnamečiai. Labai pageidaujama, kad į liudytojus būtų kviečiami tik katalikai, nes Santuoka yra religinis ir šventas dalykas.
Santuokos apeigos
7. Atliekant santuokos apeigas, reikia laikytis šių nuostatų:
a) jas galima atlikti bet kuriuo metų laiku ir bet kurią dieną;
Yra girtinas ir palaikytinas paprotys nedaryti jungtuvių, ypač nekelti triukšmingų vaišių advento ir gavėnios dienomis.
b) labai pageidautina, kad jungtuvių apeigos būtų atliekamos tik savo parapijos bažnyčioje;
Laiminti santuoką yra klebono teisė ir pareiga. Taip pat jis privalo vesti įvykusių jungtuvių registraciją. Todėl jis turi žinoti, kas iš jo parapijiečių tuokiasi. Žino, jei jie tuokiasi savo parapijos bažnyčioje.
c) Bažnyčia skatina santuokos apeigas jungti su šv. Mišiomis ir iškilmingu palaiminimu.
Šio palaiminimo neleidžiama teikti, jei santuoka atliekama advento ar gavėnios metu. Be to, palaiminimas neteikiamas, jei nuotaka yra našlė ir jau kartą buvo palaiminta. Neleidžiama ir tada, kai sudaroma mišri santuoka, t. y. kai viena šalis yra katalikiška, kita – ne. Laikyti Mišias ir teikti palaiminimą galima ne tik jungtuvių dieną, bet ir vėliau.
Santuokos apeigas sudaro: sutuoktinių atsiklausimas, ar jie sutinka tuoktis, jungtuvių žiedų pašventinimas bei įteikimas, Santuokos priesaika, Bažnyčios palaiminimas.
Šios apeigos, bent jų smulkmenos, toli gražu ne visur yra tos pačios. Jas nustato tikinčiųjų papročiai arba bažnytinės vyresnybės potvarkiai.
Kiekvienas sutuoktuves reikia užregistruoti specialiose jungtuvių knygose toje vietoje, kur vyksta santuoka.
Registracija būtina net tuomet, kai jau atlikta civilinė metrikacija.
[112] Codex iuris canonici (1917), c. 1094.
[113] Codex iuris canonici (1917), c. 1098.
[114] Codex iuris canonici (1917), c. 1098.
[115] Codex iuris canonici (1917), c. 1098.
[116] Codex iuris canonici (1917), c. 1095.
[117] Codex iuris canonici (1917), c. 1094.
