VII. CIVILINĖ SANTUOKA

Apibrėžimas

1. Civilinė santuoka yra santuoka, sudaryta bet kurioje civilinėje įstaigoje, prisilaikant valstybės įstatymų bei nuostatų.

Vadinasi, civilinė santuoka nėra tas pat, kaip sudaryta ar sudarytina santuoka su užregistravimu civilinėje įstaigoje. Savaime suprantama, toks užregistravimas nesudaro jokių sunkumų ir visiems yra leistas.

Atsiradimo priežastys

2. Civilinė santuoka yra nesveikos ir iškreiptos pažiūros į tikrąją santuoką vaisius.

Žydai tiek senovėje, tiek šiais laikais, jei tik jie yra dar tikį, santuoką priskyrė ir priskiria šventiems ir religiniams dalykams. Senovės romėnai į santuoką taip pat žiūrėjo ne kaip į kokį žemiškąjį dalyką, bet kaip į religinę sutartį. Krikščionybėje santuoka nuo pat pradžių buvo apgaubta religine skraiste. Jos reikalus ištisais amžiais neginčijamai tvarkė vien Bažnyčia. Įsigalėjus protestantizmui, gimė civilinės santuokos idėja. Mat Liuteris ir Kalvinas paskleidė pažiūrą, kad santuoka esanti tik paprastas, pasaulietinis dalykas ir kad ją tvarkyti esanti vien valstybės teisė ir pareiga. Vadovaujantis šiomis pažiūromis, buvo įvesta civilinė santuoka: pirmiausia Olandijoje (1580 m.), kiek vėliau Anglijoje, paskiau Prancūzijoje (1792 m.) ir kitur. Be abejo prie šios santuokos išgarsinimo daug prisidėjo ir Prancūzų revoliucijos paskleistos mintys su savo „gražiai“ skambančiais laisvės šūkiais.

Lietuvoje civilinė santuoka atsirado tik užplūdus bolševikams, nors įvairių mėginimų ją įvesti būta ir anksčiau.

Vertinimas

3. a) Civilinės santuokos įstatymai yra toli gražu ne visur vienodi.

Kai kur ši santuoka laikoma ypatinga natūraliąja sutartimi, visiškai nesuardoma ir leidžiama tik tarp vieno vyro ir vienos moters. Nustatant jai kliūtis, atsižvelgiama į prigimties, Dievo ir Bažnyčios įstatymų reikalavimus.

Kitur civilinė santuoka laikoma išardoma sutartimi, išsiskyrusiems leidžiama tuoktis su kitais asmenimis, o į pačią santuoką žiūrima tik kaip į paprastą sutartį, neturinčią nieko religinio.

Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ar Belgijoje, civilinė santuoka yra privaloma visiems. Tuo tarpu kitur, pavyzdžiui, Anglijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose, ji yra tik fakultatyvinė, vadinasi, leidžiama tiems, kurie jos nori.[122]

b) Ten, kur civilinė santuoka laikoma ypatinga natūraliąja sutartimi, kur paisoma prigimties ir Dievo įsakymų, nekrikščionims ji yra tikra santuoka.

Ir visai teisingai. Nekrikščionims katalikų santuokos forma neprivaloma. Pačios santuokos jie nelaiko sakramentu, bet tik natūraliąja sutartimi, kuri sudaroma vien sutuoktinių sutikimu, nežiūrint, kokioje įstaigoje ar kokia forma tai būtų daroma. Vadinasi, jų santuoka yra tikra, sudaryta tiek civilinėje, tiek bažnytinėje įstaigoje. Jei jie, atlikę civilinę santuoką, ją kartoja savo religinėmis apeigomis, tai jos tikrumui neturi jokios reikšmės.

c) Krikščionių, bet nekatalikų civilinė santuoka yra tikra santuoka tik tuomet, kai joje prisitaikoma prie Dievo, prigimties ir Bažnyčios įstatymų reikalavimų.

Mat krikščionims, nors ir nekatalikams, privalomi ne tik prigimties ir Dievo, bet taip pat ir Bažnyčios įstatymai, nebent Bažnyčia nuo kai kurių nuostatų juos atleistų. Todėl juos saisto ne vien prigimties ar Dievo įstatymų, bet ir bažnytinių teisių kliūtys. Nuo katalikams privalomos santuokos formos jie atleidžiami.[123] Todėl, jei tik jie siekia sudaryti ne kokią iškreiptą, bet tikrą santuoką, t. y. tokią, kokia ji yra iš esmės, su visomis būtinomis savybėmis, tikslais ir pareigomis, jų santuoka yra tikra, nors ji sudaroma tik paprastu sutuoktinių sutikimu kad ir civilinėje įstaigoje.

Nekatalikais čia laikomi tie, kurie niekuomet nėra priklausę Katalikų Bažnyčiai, vadinasi, nebuvo joje nei pakrikštyti, nei šiaip į ją perėję. Išstojimas iš Katalikų Bažnyčios arba savo tikėjimo atsisakymas neatpalaiduoja nuo bažnytinių teisių nuostatų.

d) Katalikams civilinė santuoka nėra tikra santuoka.

Ir visai pagrįstai. Juk jiems privaloma Bažnyčios nustatyta santuokos forma, išskiriant du išvardytus atvejus. Vadinasi, katalikai, kurie nori pasitenkinti vien civiline santuoka, yra paprasti susimetėliai, gyveną neteisėtai. Jie laikomi viešais nusidėjėliais ir negali būti prileisti prie šv. sakramentų. Jų civilinė santuoka – tikras santuokos išniekinimas, priešingas ne tik jos garbei, bet taip pat žalingas tiek jiems patiems, tiek jų šeimai, tiek visuomenei.

Katalikais čia laikomi tie, kurie kada nors yra priklausę Katalikų Bažnyčiai, nors ir būtų nutraukę su ja ryšius.

Kaip elgtis katalikams

4. a) Tuose kraštuose, kur civilinė santuoka yra fakultatyvinė, katalikai, jei ja naudojasi, privalo į ją žiūrėti tik kaip į paprastą užsiregistravimą, o ne kaip į santuoką.

Jei jie mėgintų tenkintis tik civiline santuoka, jie būtų laikytini tik paprastais susimetėliais, gyvenančiais be santuokos.

b) Tuose kraštuose, kur civilinė santuoka yra privaloma, katalikai gali ją atlikti, bet vien kaip civilinių įstatymų reikalaujamą formalumą, visai nelaikydami jos santuoka.

Šį formalumą jie gali atlikti, kad išvengtų bereikalingų bausmių, gautų reikiamus pažymėjimus, naudotųsi civiliniais santuokos padariniais.

Bet tikrąją savo santuoką jie privalo sudaryti pagal jiems privalomą Bažnyčios nustatytą jungtuvių formą. Bažnytinės santuokos apeigas geriausia yra atlikti prieš civilinę santuoką, bet jei valstybės įstatymai reikalauja pirma atlikti civilinę santuoką, galima religines apeigas atlikti ir po civilinių jungtuvių. Šiuo antruoju atveju visuomet reikia prieš civilinę santuoką ištirti ir pasiteirauti, ar bažnytinei santuokai nebus kokių nors nenugalimų kliūčių.

Bažnyčios pažiūra

5. Katalikų Bažnyčia į civilinę santuoką žiūrėjo ir žiūri tik kaip į kokį neišvengiamą blogį – malum necessarium.

Bažnyčia visuomet kovojo ir kovoja prieš civilinę santuoką. Ji tai daro visai pagrįstai. Visų pirma civilinė santuoka nėra reikalinga. Be jos buvo apsieita ištisus amžius, galima apsieiti ir dabar. Ypač griežtai Bažnyčia pasisako prieš privalomą civilinę santuoką, nes ja katalikams daroma tam tikra prievarta, jie įpareigojami atlikti apeigas, kurių prasmės nemato.

Be to, civilinė santuoka atneša daug žalos. Jos nuostatai paprastai nesiderina su tikrosios santuokos esme ir jos neatskiriamomis savybėmis bei natūraliomis pareigomis. Ji ardo šeimų gyvenimą, kasa duobę tiek pačioms šeimoms, tiek visuomenei ir ištisoms tautoms. Popiežius Pijus XI apie šią civilinės santuokos žalą sako taip: „Mes, kuriuos dangaus Šeimininkas padarė savo dirvos sargais ir ant kurių pečių guli šventa pareiga žiūrėti, kad geroji sėkla nebūtų nustelbta piktžolių, manome, kad mums taikyti šie begalinės reikšmės Šventosios Dvasios žodžiai, kuriais apaštalas šv. Paulius graudeno kadaise savo brangųjį Timotiejų: „Bet tu būk visame kame apdairus ... atlik savo tarnystę ... skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas.“ (2 Tim 4, 5; 2)“[124]

[122] Šiandien daugelyje valstybių civilinė santuoka yra ir nebūtina, ir išardoma.

[123] Codex iuris canonici (1917), c. 1099.

[124] Pijus XI, Enciklika Casti conubii, Acta Apostolicae Sedis XXII (1930) 539–592.